Tris kartus apie spektaklį arba ką šnabždėjosi žiūrovai pasibaigus Broliams Karamazovams

Kas: Broliai Karamazovai

Režisierius: Silva Mieliauskaitė-Krivickienė

Vaidina: Jurgita Jurkutė, Šarūnas Zenkevičius, Simonas Dovidauskas, Vygandas Vadeiša, Milda Noreikaitė ir kt.

Kur: Gastrolėmis vežiojamas po įvairius Lietuvos miestus

Apie aktorius:

Teatro studiją „Theaomai" (gr. Theaomai: žiūrėti, matyti, vertinti) sudaro 13 aktorių, 2012 metais baigusių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorinio meistriškumo studijas (kurso vadovė: Silva Krivickienė, su kursu taip pat dirbo E.Nekrošius, V.Bagdonas ir kt.). Aktorių grupė debiutavo profesionalioje scenoje 2012 metais: visas aktorių kursas (tuomet dar žinomas kaip LMTA bakalauro IV kursas) vaidino E.Nekrošiaus spektaklyje „Dieviškoji komedija", dalis aktorių vaidina kituose E.Nekrošiaus spektakliuose: „Rojus", „Idiotas", „Hamletas". Savarankiškas aktorių trupės debiutas profesionalioje scenoje įvyko 2012 metų gegužės mėnesį debiutų festivalyje „Tylos!". Trupės spektaklis „Broliai Karamazovai", pagal F. Dostojevskio romaną (rež. Silva Krivickienė) buvo pripažintas geriausiu festivalio spektakliu, aktorius Vygandas Vadeiša gavo geriausio festivalio aktoriaus apdovanojimą.      (iš dramosteatras.lt)

 Apie spektaklį ir jo laimėjimus:

 Praėjusiais metais Silvos Krivickienės režisuotas spektaklis „Broliai Karamazovai“ buvo įvertintas Maskvoje rengiamame tarptautiniame debiutų festivalyje „Tavo šansas“, kuriame laimėjo pagrindinį prizą. Tarptautiniame studentų teatro festivalyje VGIK jis buvo apdovanotas už ansambliškumą ir tikslų žanro pojūtį. Spektaklis palankiai įvertintas festivaliuose „Istropolitana“ (Bratislava), „Jaunojo teatro susitikimai“ (Grenoblis), „Tylos“ (Vilnius). (iš lzinios.lt)

Ir vėl apie spektaklį ir kas jame gerai:

 Susisodinę dalį žiūrovų scenoje, o dalį veiksmo ir aktorių perkėlę už žiūrovų eilių aktoriai griauna ketvirtąją sieną tiesiogiai kreipdamiesi į juos ne tik žodžių, bet ir gestu, lytėjimu, sėdėdami tarpe jų ar netgi žiūrovams ant kelių. Tai įdomu ir gana reta Lietuvos teatro scenoje. Aktoriai kuria teatrinę realybę be butaforijų, įtaigių scenografijų ir pagalbinių daiktų - tik žodžiu, intonacija, gestu, judesiu. Įdomus muzikinis sprendimas, įtikinanti Jurgitos Jurkutės, Mildos Nordeikaitės vaidyba. Visa tai spektakliui suteikia išskirtinumo ir naujumo jausmą, jausmą, kad tai, aks vyksta scenoje - yra kažkas naujo ir įdomaus. Ir norisi dar bei daugiau pamatyti kažką panašaus.

Trečia kartą apie spektaklį arba trys dalykai, kurie trukdė išnaudoti visą turimą potencialą:

Nežinau, ar čia aš pastaruoju metu per dažnai į teatrą einu ir todėl nebe sugebu įvertinti to, ką pamatau ir vis priekabių ieškau, ar tikrai keli pastarieji spektakliai pasitaikė stipriai vidutiniški. Šis spektaklis - neišimtis. Didžiausias nusivylimas buvo perspausta aktorių vaidyba, kuri vietomis apsiribojo tiesiog plačiais rankų mostais į šalis ir žirgliojimu po sceną ... turiu mintyje, nesibaigiantis ir monotoniškas mosikavimas bei krypavimas. Kažkuo primena vištas pas močiutę kaime. Visų pirma tai itin užkliuvo tėvą vaidinusio Šarūno Zenkevičiaus vaidyboje, vėliau persidavė ir keletui kitų personažų. Visgi, spektakliui įsibėgėjant vaidyba tik gerėjo (bei tėvo personažo scenoje mažėjo...) ir spektaklį žiūrėti buvo vis smagiau.

Kitas kliuvęs dalykas, be vaidybos, buvo scenografija. Minimalistinė scenografija ar jos nebuvimas nė kiek netrukdo šiam spektakliui. Tuo labiau, kad šiuo metu jis vežiojamas po visą Lietuvą ir temtis krūvas inventoriaus būtų sudėtinga, tuo labiau, kad tada būtų sudėtingiau ir taip organiškai žiūrovų eiles pratęsti į sceną, o pačią sceną apjungti su žiūrovų eilėmis. Bet ką, turiu mintyje, KĄ veikė ant scenos lubų ilgais virvagaliais prikabintos nuotraukos, likau nesupratus. Ką tai turėjo simbolizuoti ir kaip papildyti ant scenos vykstantį veiksmą - minčių nulis.

Ir galiausiai trečias nesužavėjęs dalykas - rusų kalba spektaklyje. Spektaklis prasidėjo ir pasibaigė rusų kalba giedamomis maldomis. Ir nors maldų tekstai buvo pakankamai elementarūs, kad maždaug suvokčiau, kad tai maldos ir apie ką jie meldžiasi, tai, kad mano mokykloje įgytos rusų kalbos žinios taip toli nesiekia, kad pilnai suprasčiau, ką jie apgieda - erzino. Iš Danieliaus klausimo ar supratau, kas buvo giedota, spėju, kad ir jam šitai užkliuvo. Nors po spektaklio veždamas mane namo jis ir bandė išmastyti, kad tuo buvo siekta autentikos ir realių scenografijų nebuvimą gal bandė pakeisti garsinės priemonės, kaip antai rusų kalba...

O apie ką šnabždėjosi žiūrovai po spektaklio?

Tiek vaikinai paskui mus išeidinėję iš salės, tiek merginos/moteriškės moterų tualete, tiek besigrūdžianti masė prie paltų kėlė vieną klausimą - Ar Tu Supratai Apie Ką Buvo Spektaklis?

Ir išties tai yra labai geras klausimas. Psichozės, Jeruzalės bei daugeliu kitų atvejų dėl tokio klausimo galima kaltinti kino filmų išlepintų žiūrovų tingumą ne tik sekti veiksmą scenoje, bet ir jį apmąstyti, teatrinių manipuliacijų nesupratingumu ar elementariu kultūriniu / teatriniu tamsumu. Deja, šiuo atveju šitas klausimas prasideda ir pasibaigia gana prastai pateiktu siužetu. Tiems, kas yra susipažinę su knygos turiniu, neaiškumų turėjo kilti mažiau. Tiems, kas nesusipažinę - siužetas galėjo pasirodyti mažų mažiausiai skylėtas ir tada natūraliai kyla klausimas, apie ką visgi spektaklis buvo?

Sekmadinio ir "Amerikos Pirtyje" laukianti Panda - su viltim, kad kitą kartą turės malonumą aprašyti tikrai gerą teatrą.