Kur: Nacionalinis Kauno Dramos Teatras
Režsierius: Rolandas AtkočiūnasSavaitgalį Danielius mane nusivedė į teatrą. "Jeruzalės" premjerą. Spektakliui dar tik einant link pabaigos, apie jį sukosi vienintelis žodis - "skystai". Vis ko tiek daug ir viskas taip paviršutiniškai.
"Visų pirma, suprasti šį spektaklį nėra lengva. Lietuvoje esame įpratę matyti spektaklius, sukurtus remiantis grožine literatūra. O šio spektaklio dramaturgija <...> lakoniška ir artimesnė „gatvės kalbai". Ji yra ganėtinai šiurkšti mūsų romantiškam suvokimui, kuriame mes užaugome, veikiami Krėvės, Marcinkevičiaus bei Čiurlionio kūrybos. " iš interviu su R. AtkočiūnuPopuliarioji kultūra su Gangnam style ir šokių projektais, nykus mažo miestelio gyvenimas, kur Kaziuko mugė - vienas pagrindinių įvykių, ir kaimo girtuoklis, gyvenantis miške ir trikdantis jo rimtį bei savo namus pavertęs sąvartynu. Už tai jam gresia iškeldinimas, o jo tobesiui - buldozeriai. Dar yra dingus mergaitė, 30 - metis vaikinukas, vis žadantis išvykti į anglų žemes, miestelio prostitutė, jos draugė ir draugės vaikinas, baro savininkas (o gal šiaip barmenas?), šunį pametęs profesorius, tinkuotojas, užsimanęs būti DJ, girtuoklio vaiko motina ir pats vaikas, dingusios mergaitės tėvas... ir labai gali būti kad dar vieną ar kelis personažus pamiršau. Kiekvienas jų - su sava istorija, savo charakteriu ir savais keliais, atvedusiais juos į triobesį miške.
Dėl tokios veikėjų ir istorijų gausos Danielius "Jeruzalę" prilygino "Cloud Atlas" teigdmas, kad spektaklis - labiau vykęs dalykas. Visgi, jeigu Tom Tykwer bei Wachowskiams pavyko visiškai atskiras istorijas gana neblogai išplėtoti, atskleisti herojų charakterius ir ir visa tai sulipinti į bendrą visumą, kur viskas yra svarbu, R. Atkočiūno atveju gavosi priešingai - visi herojai supanašėjo, prarado individualumą ir svarbą pačiai istorijai. Kai kurių jų būtinumas - ginčytinas reikalas, kiti - kaip pasiklydę praeiviai, netyčiom prasukę pro šalį ir tiek teturintys bendro su pačiam istorija.
Režisieriaus užmojai buvo per dideli ir nesugebėdamas pilnai skalpeliu prapjauti ir išvidaus parodyti problemų, nuslydo paviršiumi.
Ir paliekant kiną kinui, su visomis montažo, efektų ir spekuliacijų galimybėmis nuošalyje. Lyginant teatrą su teatru, R. Atkočiūną su R. Atkočiūnu. Nuo 2009 m. vis dar rodoma tragikomedija "Skėriai" nenusileidžia nei veikėjų gausa, nei istorijos sudėtingu. Netgi veiksmo vieta - kintanti. Nuo daugiabučio laukujų durų iki prabangios kavinės. Veikėjai varijuoja nuo seno, prisišikusio tėvo iki turtingo plastikos chirurgo. Veiksmas sukasi apie kelias šeimas, jų gyvenimus, pakilimus ir nuosmukus, o ne apie vieną kaimo girtuoklį. Ir nepaisant istorijos sudėtingumo, daugiasluoksniškumo, personažų įvairumo, atkskleidžiami jie visi. Jie visi turi savo istorijas. Jie visi turi savo indėlį į bendrą istoriją. Jie visi svarbūs ir reikalingi. Tai kodėl režisierius šį kartą nebepakartojo ankstesnio savo triumfo ir pasikliudo paviršiaus kalvose, taip ir neradęs kelio gilyn, arčiau esmės ir tiesos?
Tiesa, spektaklyje išties nėra romantizuoto pasaulio ir savęs supratimo, tačiau visas šiukštumas apsiriboja dialogine kalba bei vulgariais įvaizdžiais. O tikros emocijos, tikras gyvenimo šiurkštumas, toks, kokį pavyko išgauti V. Terteliui "4.48 Pcichozė" arba tam pačiam R. Atkočiūnui "Skėriuose" - toli. Ir negelbsti nei profesionali Gintaro Adomačio vaidyba, nei kruopščiai latvio Martinš Vilkarsis kurta scenografija, nei puikiai Kotrynos Daujotaitės parinkti kostiumai.
Rekomenduoju tiems, kurie nori kažko gyvenimiško, Delfio naujienų lygmens, be gilesnio žvilgsnio į problemą, su gana vienoda antraeilių aktorių vaidyba, bet gražia scenografija ir kostiumais.
Norintiems to, apie ką citatoje kalba pats režsierius - 2013 m. vasario 1 ir vasario 20d. Ilgojoje Nacionalinio Kauno dramos teatro salėje "Skėriai". Be visą gožiančios scenografijos, bet su puikia vaidyba ir dar puikesnėmis istorijomis.
Darbe dirbti tinginti Panda.
Paskaicius apzvalga, sukasi tik vienas zodis, skystai. Neiveike panda sito spektalio, nesuprato nei esmes nei prasmes... praslydo pavirsium, nesugebejus dantimis isikabinti net i bambuko saka...
ReplyDeleteNe viskas, kas apjungia siuolaikine dramaturgija, novatoriskas idejas ir siuolaikines teatrines idejas galutiniam rezultate yra gerai.
ReplyDeleteTai, kad sis speklis kalba apie rimtas nudienos problemas nepadaro speklio savaime geru, kai koja kisa tokie rezisuriniai - techniniai dalykai kaip veikejai, nevykdantys jokios funkcijos arba turintys tolima, pritemta reiksme, neisnaudotas kitu veikeju potencialas, kai kuriu aktoriu vaidyba ir dar keletas panasiu detaliu. Nemaciau kaip atrodytu, originalus pastatymas papal neadaptuota pjese, bet vistiek norisi sakyti, kad tai tik prasta adaptacija
Na, ar butu galima suzinoti koki nors veikeja, kuris nevykdo savo funkciju?
ReplyDeleteProfesorius, šunį praganęs. Visiškai betikslis, neišplėtotas ir savo vietos neturintis personažas. Neneigsiu, kad turintis savo tragizmo, bet gi ne visada būtina sudėti viską, ką turi, kad būtų gerai.
ReplyDeleteVa, tiksliai, ash irgi atkreipiau demesi i ta pusproti profesoriu, vis lakstanti ir sukaliojanti savo shuns... Bent jau man taip pasirode is pirmo zvilgsnio. Eigoje paaiskeja kad shuo mires.. ir kad ko gero jo mirtis ivykus butent tais kritiniais momentais profesoriaus gyvenime, kai sveikas protas paliko kuna, ir ji apsedo vidiniai demonai.. Galbut meile shuniui turi daugiau prasmiu, nei prisirisimas prie naminio gyvunelio, nesu tikras ar reikia apie meiles formas ir objektus cia plestis(kazkodel noreciau suteikti myletos-prarastos gyvenimo meiles prasme) . Bet isprotejes profesorius vis laksto po mishka, su pasaiteliu, ir tikisi surast savo shuni(arba velniai zino kazka giliau..). Pagal personazo elgesi, tikrai panasu kad buta issilavinusio profesoriaus. Pritraukimas prie musu pasaulio mano suvokimu yra pakankamai paprastas. Kruva zmoniu aplink turi didziulius lobynus ziniu, ivairiose temose ir apie gyvenima. Bet ju zinios juos kausto, trukdo laimingai gyvent ir turbut sukelia daugiau bedu, nei isprotejusiam profesoriui pradinges suo.. Jie taip pat visa gyvenima prisimena vaikystes, universiteto, jaunystes nuotykius ir t.t. Bet jau mire laike, ir nebejuda i prieki. Vat speciau toks ir yra sio personazo tikslas, pastebeti zmones-gyvenimo koncervus :). Einant toliau... Profesorius siukslyne va neaisku kiek laiko bludyja, bet prabunda nuo laukinio cesnako ir zibutes kvapo. Supranta kad jo shuva senai mires... Nusimeta pavadeli(nukerpa praeities marazmu smeklos bambagysle):), ir eina toliau. Atsisveikina su Dzoniu(kuris va ir liko savartyne ir savo praeities smeklu gniauzuose) ir iskeliauja savo keliu, ko gero nauju keliu... Va tiek to tragizmo salia bomzu ir savartyno... Aisku, tai tik mano naivoka interpretacija matyto spektaklio personazo. Nesu tikras kad esu teisus... Bet tie daug sykiu kartojami profesoriaus zodziai: Metas issilaisvinti... Jie tinka daug kam...
DeleteGal dar koki betiksli plevesa ant scenos matete?
PiktaPanda jeigu tik ziuresi savo pavirsutinisku zvilgsniu ir nesigilinsi, nepajungsi savo vaizduotes bei erucicijos, kaip tai daro Lexus Skywalker, tai taip ir liksi tik siukslyno dalimi
Deletepagarbiai
J.StrazdasMaironis
Lexus, žiūrėdama spektaklį antrą kartą tą vieną su česnaku kiek kitaip supratau, bet čia tik režisierius atsakyti gali, ką ten tikrai galvoje turėjo. :) ir taip, profesorius yra labai tragiškas veikėjas, turintis savyje tikrai daug. dėl to nesiginčiju. klausimas - ar jo tikrai reikėjo spektaklyje, kur visi savyje turi daug ir bet kuris iš veikėjų turi savo atskirą, tragišką istoriją? Na, gal išskyrus prostitutės draugę (deja, vardus tiek spektakliuose, tiek apskritai gyvenime, labai sunkiai įsidėmiu, tad ir šį kartą jie visi iš galvos išgaravo...). beje, tos draugės reikšmės taip pat nelabai supratau. atsvara vyriškiesiems personažams?
ReplyDeleteo šiaip man būtų labai įdomu pažiūrėti originalų pastatymą. ar kokią kitą šito kūrinio interpretaciją. kūrinys savyje turi nemažai potencialo, bet jame susimaišė per daug skirtingo tragizmo, per daug skirtingų istorijų, per daug visko, kas veda į nieką.
Ir imant atskiras istorijas, atskirus veikėjus - profesorius, Džonis, Džonio žmona, merginos, kuri slėpėsi pas jį tėvas, vaikinas, dirbantis skerdykloje... Jie visi turi savo istorijas. Bet tai nereiškia, kad jas visas reikia pasakoti. Tiesiog nemanau, kad istorijų gausa ir suplakimas į vieną, krūva ir ant tos krūvos dar viena krūva paslėptų minčių, sąsajų ir užuominų ir daug visko šį spektaklį daro geresniu. mano nuomone, tai rodo režisieriaus nesugebėjimą atsirinkti tų dalykų, kurie yra esminiai.
ir tai, kaip jau minėjau aprašyme, man primena Delfi naujienas, kur kartais pasižiūri ir nesupranti - nei kas, nei apie ką. į komentarus geriau nelįsti. o dabar besėdinti dar asociacija su balta mišraine kilo. kur tiesiog sudėta tai, kas rasta šaldytuve ir gausiai sumaišyta tragizmo padažu.
Orginalaus pastatymo man irgi neteko matyti, bet yra keletas interviu ir ishtraukos ish spektaklio. Adaptuota amerikai, anglijai, bet bardakelis labai panasus. Youtubej paknisus nesunkiai rasit. Manau viskas islaikyta taip, kad perteikt esme. Kuri va vis daugumai nuo sluoksniu kiekio spektaklyje ishslysta... Viena is rezisieriaus minciu buvo ta, kad paziurejus spektakli, ivyktu dialogas. Dialogas zmogaus su zmogumi, su savimi paciu, su savo baubais ir sazine. Kad butu pakratytos vertybes, ir galbut pastebetum kazkokius niuansus... Ar galetumete JurGita man pasakyti, koks turi buti istoriju skaicius, kad ju susidurimas tarpusavyje primintu kazka is realybes? Visi turim savo istorijas, turim savo seimos nariu istorijas, draugu istorijas, giminaiciu,bendradarbiu, kaimynu ir t..t Istoriju skaicius gyvenime, gerokai virshija scenos galimybes. Ir visos istorijos vyksta vienu metu, nepriklausomai nuo to, ar mes jose dalyvaujam, ar dalyvaujam pagrindinio herojaus vaidmenyj, ar tik statisto.. mes tu istoriju nesudeliojam i pirma veiksma, antra veiksma, nepieshiam dekoraciju, jos yra musu kasdienybej... Kasdien kazkur salia numirshta po bomza, buvusi signataru ar geru zmogum.. Visada salia jo dar buna kruva istoriju, kurios nesibaige, tiesiog pasuko kita vaga.. Nebuna skirtingo tragizmo gyvenime, nes mes jo net padoriai nematom, ignoruojam, ir keliam i virsu tik savo tragizma. Ir mums nepatinka kai kuria tragizma ne pagal musu skoni... To jau cia is nieko neatimsi. Bet atejus va i spektakli(degustacija), kaip i svecius, turi siek tiek idet energijos i tai, kad paragaut tos tragizmo misraines sutaisytos pagal rezisieriaus ir autoriaus mikstura. Speju kad tarkim vyno degustacijoj atejus, ir pauoscius vyna, nelabai busi suprastas, kai atsisakysi paragaut to vyno, motyvuodamas tuo, kad va zinot ragavau truputi panasaus kvapo vyna is uzpraeitu metu derliaus, ir man jis nepatiko.. Nors cia turbut ir kitas vynas... Kalbant apie atskiras istorijas, pvz prostitute... Turbut uzkliuva tai, kad ji viska vertina tik pagal tai.. Uzsinoresi, duosiu nemokamai.. Va vertybiu skale suformuota pagal jos patirti ir gyvenimo niuansus.... Vat jos drauge, kuri stresa malsina seksu...(pagal karu ir nelaimiu statistikas, tai cia dalis musu fiziologiniu ipatybiu. Kad kur eina stresai ir mirtis, noras daugintis sustiprejja). Man tai labai graziai isgrynintos ir ipintos istorijos. Gyvenime reta moteris drebtels tiesiai, bet netgi uzgesinus sviesa, istorija kitoj spalvoj vistiek tokia pat.(Su visa pagarba moterims ir gamtai).
ReplyDeleteDabar apie delfi, TV ir panorama... Kaip Algis ir sake, panorama nebetokia kaip anksciau.Ir zinios ne tokios. Trumpos, bukos, aiskios. Sukramtytos. Jei nepapuoli i butent tu buku zombiu tarpa ir uzduodi keistus klausimus, zinias pradedi analizuot, ir uzkliuva jos. Ar tai butu delfyj, ar telike, ar dar kur. Spektaklis turbut irgi yra zinia. Autoriaus klyksmas per rezisieriaus rupora. Nu nesupratom, pakomentavom. Viskas atrodo taip pat kaip delfyj apie deganti devyniu aukstu nama :)
Dabar truputi prisipazinsiu. Nebe pirma spektakli matau sito rezisieriaus. Todel labai atidziai stengiuos pamatyti ir ishgirsti tai, kas vyksta scenoj.
Prisimenu Salemo raganas. Spektaklis puikus, plojo zmones daug smarkiau. Kruva dramatizmo ir super. Visi tik ir kalbejo, koks geras spektaklis. Po spektaklio buvo toks kaip tais aptarimas, ir dalyvavo rezisierius. Liudnoka jam buvo tame aptarime, visi kazka kalbejo kalbejo, jis tyliai klausesi. Po gero pusvalandzio vis tik buvo uzduotas teisingas klausimas, ir rezisierius prabilo. Greitakalbe. Kalbejo 5 minutes. Po to buvo nejauki tyla. Ir tik todel, kad nieks giliau kaip per smurta, raganas ir aktoriu gera darba nieko nepramushe.. Esme buvo ne... Bet as ne apie tai. O apie tai, kad greiti uzkandziai yra ne teatre. Nori skaniu pietu, idek energijos... Turbut dar syki nueisiu sekancia savaite paziuret i Jeruzale. Nesuprantu, gal istikruju per daug prisigalvoju visko...
Lexus, kiekvienam savo. Man šito režisieriaus atmintyje itin įstrigo nebepirmą kartą minimi skėriai. mačiau gal tris kartus ir tikrai nuliūdau, kai jau susiruošiau neueiti ketvirtą ir dėl aktorės ligos atšaukė! ir istorijų gausa nėra blogai... vienos mano mylimiausių istorijų tiek literatūroje, tiek kine ir susideda ne iš vientiso siužeto, o fragmentiškų istorijų. tačiau būtent šitam spektaklaje man kažkas kliuvo. labai stipriai kliuvo pačiam siužete. o jis rodos ir aiškus, ir suprantamas, ir tos istorijų dauguma kažkurioj vietoj susiriša. ir jūsų nuomonei daugeliu atžvilgiu pritariu. bet vis tiek. nebuvo man itin skanus spektaklis. vis atrodo kažkoks neišdirbtas, neišrepetuotas ir nepabaigtas iki galo. antrą kartą žiūrint jau ir aktorių vaidyba vietomis perspausta rodytis ėmėsi ir panašiai... beje, antrą kartą dar teko ir su žiūrovais pabendrauti, nes to reikėjo mano bakalauriniam darbui. Suvedus apklausų rezultatus paaiškėjo, kad publika visgi ne itin mėgsta šį spektaklį...
ReplyDeletebeje, ir jūs pats kviečiamas išsakyti savo nuomonę apklausoje, kurią rasite šiuo adresu - www.manoapklausa.lt/apklausa/445258183/
Rezultatais pasidalinsiu viešai kai apsiginsiu darbą, birželio mėnesį. ten ir pasimatys, kaip dauguma vertina šį bei kitus spektaklius. nors vėlgi, dauguma toli gražu ne visada teisi. :)
Ko gero keiciasi tema. Siaip, manau kad jei atidziau pasidomet ka kalba rezisieriai, tai ko gero "patikimas publikai" ir kiti marketinginiai reikalai, nevisiem rezisieriam rupi. Ir as pats gal renkuosi ashtresni kampa...ir be padlaiziavimo kritikai ir publikai. Ateinu i teatra ne tam kad gaut apvirshkinta lengvai gaunama dvasios pena. Sutinku kad gryztamasis ryshys svarbus kazkiek, bet labai subjektyvus ir nepatikimas. Rezhisierius dave kelis interviu(ash vis dar apie Jeruzale), ir gali pasirinkt, arba bandai suprast kas kur ir kaip.... arba tiesiog paburbi kad atsiprashant vel kazkoki shuda pakisho.. Juk gi buna visko :) Jeruzale paskutini kart ziurejau, ir rodes pakankamai katastrofiskai. Aktoriai man nesukure stebuklo, vietom per daug improvizavo, ir negavau beveik nieko, del ko atejau. Tik va spektaklio publika jau atsiradus, kuri atejo butent to kokteilio, ir nepabego po pertraukos. Nekenciu ziurovu kurie po pertraukos gali leist sau veluot 10 minuciu, nekenciu ziurovu, kurie ateina i teatra kaip i kina. Nekenciu ziurovu kurie fotkinas teatre spektaklio metu ir snibzda garsiau uz aktorius.. Ar rasho kruvas sms`u. Akis nuleidus nuo scenos paskui sunku susiuti ryshi tarp siuzetu.. Tas nykus interaktyvumas... Bet vel gi... Spektaklis, spektaklio vertinimas.. Kazkokiais metodais, kazkokiais autoritetais, publika.. publikos kokybe ir t.t. ir t.t. Liksiu prie individualumo. Arba patiko arba nea, arba supratau, arba nea...Man po teisybei vienodai rodo ka kiti ziurovai salia mano :). Tokios tai mintys darbo sventes isvakarese.. Taika visiems..
ReplyDelete