Veidu į Jūrą

Kas: Mariaus Ivaškečiaus "Madagaskaras"
Režsierius: Rimas Tuminas
Kur: Vilniaus mažasis teatras
Premjera: 2004/ 01/ 30
Kada: Lapkričio 22d.

"Veidu į jūrą" - tokiu šūkiu vadovaujasi Kazimieras Pokštas, siekdamas vesti tautą į geresnį rytojų ir baisioje genų maišalynėje su madagaskarais pagimdyti Lietuvai genijų. Iš pradžių tėvų ūkyje, kur pirmi jaunojo Kazimiero žodžiai buvo apie tai, koks "aklas neprimatymas ariamą jautį pjauti", vėliau - kaip Dievo pasiuntynys, siųstas tautą atgręžti į Jūrą, į Vakarus... Tik kad tauta geriau ariamus jaučius pasikinkius toliau savo lietuvišku dirvonu rūpinisis,  negu į vakarus eis. O čia paleistuvė Veronika, po savo atodūsių "koks jūs seksualinis, kunigelį", Pokštui, ant jos kelių raudančiam, kad kunigo sutana nepritiko, gundo sukti veidą kita linkme - "Atsukite veidą į mus! Mes žymiai patikimesnės už jūsų prigarbintą Jūrą! (pauzė) Štai jums nedidelis būčkis!" ir įsisiurbia Veroniką į tik ką kunigo duonos ragavusio Pokšto lūpas. O tada pabėga , kol nepagamino kokio "nesantuokinio lietuvio..."

Oskaras, Pokštas ir Ananasas, nė kiek neprimenantis juodos,
Lietuviškos duonos.

O Pokštas vėl atsuką veidą į Jūrą. Į Paryžių. O tada - Madagaskarą, su prakalba brangiesiems madagaskariams apie lietuvius, švedus, lenkus ("šitų irgi atsvešim. galėsit apžiūrėt, pačiupinėt, už krūtų patampyti... jiems tai nepatiks, bet mes ir neklausim") bei lytinę brandą... (kadangi youtūbas užsispyręs nenori video pridėti prie įrašo, jį rasti galite -čia- )

Šarūnė Trinkūnaitė taip atsiliepia apie spektaklį:

Lietuvybė, „Madagaskaro“ autorių išplėšta iš atgrasių oficialių standartų, pasirodo tokia įdomi ir intriguojanti, jog kalbėti apie ją pasidaro be galo smagu. O patraukliausia čia tai, kad spektaklį nuolat lydintis juokas neturi anei krislo storžieviškos patyčios. Nes „Madagaskaras“ juokiasi mylėdamas bei žavėdamasis ano laiko žmonėmis, mokėjusiais gyventi tegul ir utopinėmis, bet labai išradingomis bei gražiomis fantazijomis  („Tarpukario lietuviai žengia į teatro sceną“, Lietuvos rytas/Mūzų malūnas, 2004-02-03)

Salė ir Helė

Veikėjų tarpe - ne viena ar dvi puikiai žinomos istorinės asmenybės (Kazys Pakštas - Pokštas, Salomėja Nėris - Salė, Oskaras Milašius - Oskaras  ir kt.) Tiesa pasakius, čia vėl ketinu pacituoti. Šį kartą - Vakarų Eksprese publikuotą Jurgos Petronytės straipsnį "Madagaskaras" - lietuviškas "Šrekas" su graudžiu finalu"

Atpažinimo momentas pagauna ir intriguoja žiūrovą, o tuo pačiu reikalauja iš jo tam tikrų žinių. Spektaklio audinys audžiamas iš asociacijų, kurias kelia tiek personažai - <..>, tiek jų tekstai (perfrazuoti K. Pakšto tekstai, S. Nėries lyrika, O. Milašiaus pranašystės), tiek kuriamas vaizdas (Rusecko paveikslas "Pjovėja", Švč. Mergelės altorius, medinis lėktuvėlis ir pan.).

Salė

Atskirai piešiamos Pokšto ir Salės siužeto linijos, kuriuos vos susiliečia veikėjams prasilenkus pajūryje ("gerbiamsis, ar suprante, kad šiuo atveju veidu į jūrą tas pats, kas veidu į nuogą Salės užpakalį?"), paprasta scenografija ir aktoriai, pilnai atiduodantys save vaidmeniui tam, kad įkūnytų Mariaus Ivaškevičiaus aprašytą ir Rimo Tumino scenoje sustatytą Lietuvos istoriją. Štai kaip trumpai galima apibūdintą vieną geriausių spektaklių Lietuvos scenos istorijoje.

Cituoti mėgstanti Panda.