4.48 Psichozė

Kas: Sarah Kein "4.48 Psichozė"

Režisierius: Valius Tertelis
Kur: Kauno valstybinis dramos teatras
Premjera: 2004/09/17
Kada: repertuare nebėra.

Šviesos užgeso, spektaklis prasidėjo. Prie supynės, imituojančios stalą sėdi Daktas ir Pacientė, žaisdami su aliuminio puodukais.

(labai ilga tyla) Bet juk tu turi draugų.
(ilga tyla)Tu turi daugybę draugų. Ką tu dėl jų darai, kad jie tave taip palaiko?
(ilga tyla)Ką tu dėl jų darai, kad jie tave taip palaiko?
(ilga tyla)Ką tu dėl jų darai?
(tyla)

Kai pirmą kartą pamačiau šį spektaklį - apsiverkiau. Spektaklis sugebėjo paliesti tas temas, apie kurių egzistavimą norėjau pamiršti, atverti tas duris, kurias maniausi užmūrijus stora plytų siena. Kai, po keleto metų, vėl ėjau teatrą pažiūrėti būtent šio spektaklio - nebeverkiau. Bet vis tiek išėjau ištikta lengvo šoko. Vėliau, po spektaklio, savo patirtimis dalinomės su draugais, taip pat jį mačiusiais. Abu kartus paaiškėjo, kad ir juos reginys scenoje paveikė panašiai.

Visus aktorius - Inesą Paliulytę, Daivą Rudokaitę ir Gintarą Adomaitį, nekartą teko matyti ir kituose spektakliuose, įsijautusius į kitus vaidmenis. Tačiau V. Tertelis iš šios trijulės išspaudžia viską. Sėdint pirmose eilėse, palei sceną, ir matant aktorių akis, kurios skerbiasi kiaurai, tavo esybėje ieškodamas prieglobsčio savo pamišimui, pamiršti, kad tai - tik spektaklis, o žmonės ant scenos baigę savo pasirodymą apsivilks kasdienį rūbą ir nerūpestingai šnekučiuodamiesi patrauks vakarieniauti...
V. Tertelis apeliuoja į žmogaus jausmus, į giliausius jo išgyvenimus, ištraukia viršun slapčiausias baimes ir tik paleidžia namo ne permąstyti tai, ką matei, o akistatai su tuo, ką radai savyje.

"Po dešimties metų ji vis dar bus mirusi. Ir aš gyvensiu su tuo, kentėsiu tai, kartais po kelias dienas negalvosiu apie tai, o ji vis dar bus mirusi. Ir kai būsiu senė, gyvensiu gatvėje ir nebeprisiminsiu savo vardo, ji vis dar bus mirusi" 4.48 Psichozė

“Spektaklį stačiau ne apie mirtį, o apie negalėjimą gyventi. Norėjau, kad po spektaklio žmogus savęs paklaustų: ar aš galėčiau kuo nors padėti tokiam žmogui? [...] Nežinau, ar žmogus turi teisę į mirtį... Aš tik keliu klausimus, bet nežinau atsakymų. Tai – kiekvieno asmeninis reikalas, kaip ir kalbant apie eutanaziją, religiją...” V. Tertelis

Itin paprasta scenografija, judesių nevaržantys kostiumai, dekoracijomis neapkrauta scena... Visa tai suteikia galimybę atsiskleisti aktoriams, atskleisti personažus. Ir tai jiems pavyksta puikiai. Vienas Daktaras ir viena Pasientė, scenoje įkūnyta dviejų moterų. Atimkit iš jų ir tą minimalistinę butaforiją, kurią jie turi spektaklio metu, ir spektaklis vargu ar ką praras... Čia svarbiausia intymus ir asmeniškas aktoriaus santykis su personažu ir žiūrovu.

"Tai su savimi aš taip ir nesusitikau, su ta, kurios veidas priklijuotas išvirkščioje mano sielos pusėje" 4.48 Psichozė

Asmeniškas, kartais vulgarus ar kaltininantis, apnuoginantis ir parodantis iš vidaus giliausią beprotybę. Štai koks šis spektaklis
.
 Teatro pasiilgusi Panda